„Poilsis ne nuodėmė, o būtinybė“ (2007 07 10,Irma Verbienė „Verslo žinios")

Jei sunkiai ir nuoširdžiai įmonės reikalais besirūpinančiam žmogui reikėtų darbo metu valandą sėdėti parke ant suoliuko ir nieko neveikti – jis jaustųsi lyg darąs ką nors bloga... Taip vienas mūsų pašnekovų apibūdino ištrūkimą į laisvę iš darbų rutinos.
Ne taip seniai buvo madinga skaičiuoti, kiek metų dirbi be atostogų, be laisvadienių. Savotiškai puikuotis per tuos metus pasiektais rezultatais ir stebėtis tais, kuriems atostogos ar hobis – šventas reikalas.
Viena vertus, nuolatinis bėgimas ir kova neišvengiama pradedančiam verslininkui, kita vertus, be pauzės gali pradėti bėgti ratu ir nebematyti, nei kas dedasi aplinkui, nei kas vyksta viduje.
Darboholizmas – tokia pat bėda kaip ir tinginystė. Šį kartą kalbame ir apie darbą, ir apie rutiną, o svarbiausia apie atokvėpį – gurkšnį poilsio, naujų minčių ir energijos.
Vytautas Gaidamavičius, UAB „Vadybos pokyčių konsultavimas“ direktorius, sako, kad verslininko gyvenimas – kasdienė konkurencinė kova, bet kokių galimybių medžioklė ir dar būtinybė šį procesą išnaudoti greičiau, nei susizgribs konkurentai.
„Kompanijos sėkmė priklauso ne tik nuo vadovo žinių, patirties, vadovavimo įgūdžių, pažinčių ir kitų išorinių veiksnių, tačiau ir nuo vadovo vidinės psichologinės būsenos: pervargęs vadovas įmonę sėkmės keliu veda daug lėčiau nei kupinas jėgų ir energijos“, – sako p. Gaidamavičius ir dar kartą primena chrestomatinę frazę – nuvarytus arklius nušauna. Tas pats pasakytina ne tik apie vadovus, bet ir eilinius darbuotojus.

Be poilsio, be perspektyvų
Darius Kremensas, ERGO draudimo grupės Baltijos šalyse valdybos narys, įsitikinęs, kad norėdamas būti kūrybingas ir produktyvus darbe žmogus privalo kokybiškai ilsėtis.
„Poilsis ir darbas labai susiję. Verslas nėra gailestingas, jam reikalingas žmogus pajėgus, mąstantis, matantis perspektyvas, o kokias perspektyvas gali įžiūrėti, jei esi išsekęs. Žmogui, nesugebančiam pailsėti, versle gali būti greitai pasakyta: „Mums labai gaila, jūs nepateisinote mūsų lūkesčių“, – kalba jis.
Verslininkas pripažįsta, jog jei visi sugebėtų uždaryti biurų duris ir už jų palikti visas mintis apie darbą, tai būtų didžiausias laimėjimas valdant savas mintis. Tačiau natūraliai tai nepavyksta. Jam atsipalaiduoti padeda įvairūs pomėgiai, susiję su vandeniu ir vėju: buriavimas, nardymas, plaukiojimas banglente su aitvau ir kt. Ponas Kremensas sako, kad intensyvus gyvenimo ritmas verčia rasti būdų, kaip greitai išmesti iš galvos mintis apie darbą.
„Kai išplaukiu jachta, tarsi simboliškai užsidaro darbo durys su visais rūpesčiais. Nori nenori ryšys dingsta. Tas pats vyksta, kai nardai. Kol stovi laive, dar sukasi mintys apie darbą, tačiau vos tik įšoki į vandenį – viskas pasikeičia. Neprisimenu nė vieno atvejo, kad nardydamas galvočiau, kaip padidinti pardavimus. Įdomiausia, kad gali nardyti net su kolegomis, po vandeniu komunikavimas labai ribotas ir niekas tavęs nesugrąžins į darbą. Kai išlipi, esi pilnas įspūdžių. Žmonės būna švarūs, laisvi“, – pasakoja pašnekovas.
Jis juokiasi, kad jachtoje ne kartą stebėjęs, kaip darboholikai išgyvena kažką panašaus į abstinenciją: pirmą kartą išplaukę laivu jie tarsi išgyvena įkalinimo momentą, kai nieko negali nuveikti, ryšio nėra, todėl anksčiau ar vėliau visi atsiduoda stichijai ir pradeda ilsėtis.
„Jei intensyviau dirbančiam žmogui tektų darbo dienos metu valandą sėdėti parke ant suoliuko nieko neveikiant, jis jaustųsi labai blogai, lyg darytų ką nors negera. Laive tokie žmonės iš pradžių išgyvena tą patį, tik nieko negali padaryti, niekur pabėgti... Kaip žmonės atsipalaiduoja, akivaizdžiai matosi iš nuotraukų: iš pradžių fotografuojama kompanija pozuoja, kaip visi esame įpratę, demonstruoja, kaip mums linksma. Vėliau padaryti kadrai keičiasi – žmogus dar yra, tačiau jis tarsi nieko nebeveikia – jei tau reikia, fotografuok. Galų gale pradedami fotografuoti laivo bortas, virvės, bangos...“

Reikia vidinio nusiteikimo
Ponas Kremensas sako labai blogai vertinantis žmones, kurie sako, kad nuolat dirba ir neturi laiko poilsiauti.
„Kažkur buvo rašyta: visiems, kas sako neturį laiko, pateikime klausimą, ar jie kasdien nubėgtų po kilometrą, jei už tai jiems duotų 1.000 EUR. Esu įsitikinę, kad bemaž visi tam surastų laiko. Todėl kyla klausimas, ar iš tiesų jie neturi laiko? Vadinasi, esmė – ne laikas, tai yra mūsų vidinio nusiteikimo ir disciplinos klausimas.“
Pats p. Kremensas laikosi nuostatos, kad aktyviai ilsėtis reikia pradėti jau penktadienio vakarą: „Penktadienį po darbo reikia nuveikti ką nors tokio, kas visiškai nesusiję su tiesiogine veikla: nuvažiuoti po darbo ir panerti, su draugais išplaukti laiveliu, pasivažinėti dviračiu... Jei tai padarai, jau šeštadienį esi atitrūkęs nuo darbo, laisvas. Tai stengiuosi daryti, net jei būna labai sunku ir reikia prisiversti. Žinoma, penktadienį būtų malonu griūti ir pailsėti, bet ,norint kokybiškai pailsėti, reikia laikytis pasitvirtinusių tiesų, o ne apgaudinėti save.“
Verslininkas teigia nesijaučiantis blogai ir dėl to, kad ilsėdamasis jis nėra pasiekiamas. Net ir darbo metu jis linkęs laužyti stereotipą, kad verslininkas privalo visada atsiliepti mobiliuoju ar atsakyti į elektroninį laišką.
„Pasiekiamumas yra mados reikalas, versle tai lyg ir privalomas reikalavimas. Tačiau amerikiečiai iškėlė klausimą, kaip susijęs pasiekiamumas ir kūrybiškumas, ir atliko tyrimą. Išvados stulbinamos, pasirodo, yra tiesioginė priklausomybė – kuo didesnis pasiekiamumas, tuo mažesnis kūrybiškumas. Nė vienas akcininkas neprisileistų nė minties, kad jis vadovui moka už tai, kad jis yra visada pasiekiamas. Bet kažkodėl, jei neatsiliepi telefonu ar pusdienį neatsakai į elektroninį laišką, tai vertinama kaip blogo tono ženklas. Nevertinčiau vadovo, kuris mano, kad negali atostogauti ir būti nepasiekiamas.“
Verslininkas pripažįsta, kad visi jo pomėgiai nėra pigūs, tačiau, sako, nesivaikantis prabangos.
„Pomėgiai nėra pigūs, tačiau čia taip pat kaip su automobiliais, gali važiuoti su pigesniu, gali su brangiu – esmė ta pati, nuvyksiu iš vieno taško į kitą. Visi šie hobiai gali būti labai brangūs, pavyzdžiui, jachta gali kainuoti milijonus, bet nebūtina ją pirkti, galima išsinuomoti; nardyti gali skristi prie Kubos, bet gali ir Egipte – tai gerokai pigiau. Mano tikslas nesivaikyti didžiausios prabangos, tikslas – gerai pailsėti.“

Dviejų gyvenimų nebūna
Vilmantas Šimoniūtis, restoranų tinklo „Pizza Jazz“ įkūrėjas ir pagrindinis akcininkas, neleidžia savęs vadinti patyrusiu parašiutininku. Anot jo, patyrusiu gali laikyti save atlikęs 1.000 šuolių parašiutu, jo sąskaitoje – 200.
Kadaise bičiulio įkalbintas išbandyti šuolį parašiutu, dabar per metus p. Šimoniūtis laisvu kryčiu mėgaujasi maždaug 50 kartų.
„Ką aš čia darau?“ – tai buvo vienintelis klausimas, besisukęs verslininko galvoje prieš pirmuosius skrydžius. Jis neslepia, kad neišvengė baimės, pasakoja, jog sunkiausias pirmasis žingsnis iš lėktuvo į orą ir klausimai – kam tie šuoliai ir ką jauti šokdamas?
„Nežinau ką jaučiu. Gal gerų emocijų antplūdį. Viskas išsiblaško ore, lieka tuščia galva – ir gerai“, – kalba p. Šimoniūtis.
Jo nuomone, greta vadinamųjų ekstremalių hobių – parašiutizmo, prieš kelerius metus atrasto skraidymo ultralengvaisiais lėktuvais, būtinos minutės pasikalbėti su savimi.
„Jogai pritrūko valios, o gal tiesiog „neužkabino“. Kai noriu pabūti vienas su savimi, aš skaitau knygas. Paskutinė – Gabrielio Garsios Marquezo „Šimtas metų vienatvės“. Gera knyga...“ – nutęsia pašnekovas, akivaizdu, kad pokalbių su savimi temas jis linkęs sau ir palikti.
Verslininkas svarsto, kad kiekvienam ateinąs vertybių perkainojimo metas. Suprantamas jauno verslininko noras kabintis, įsitvirtinti. Žinia, tam reikia laiko, valios, kartais nežmoniškų pastangų. Tačiau p. Šimoniūtis kartoja jau patikrintas tiesas – pinigai nėra pagrindinė ir svarbiausia žmogaus gyvenimo vertybė.
„Būna, kad žmonės galvoja, na, dabar pavarysiu 10 metų, o paskui galėsiu sau tą ir aną leisti. Bet metai bėga, išslenka plaukai, išbyra dantys – kaži kokį poilsį gali sau leisti. Juk dviejų gyvenimų nenugyvensi“, – svarsto jis.
Jam antrina ir Egidija Vaicekauskienė, UAB „Nematekas“ vadovė. Ji pritaria, kad po daugelio metų triūso po 24 valandas per parą ateina metas, kai turi arba esi priverstas sustoti.
„Mes visi perėjome tuos etapus, kai dirbome labai daug ir nesiilsėjome. Paskui ateina tas etapas, kai pradedi svarstyti, ar teisingai elgiesi. Kai dirbi labai daug, mažai ilsiesi – jautiesi labai blogai, nors gal pasieki rezultatą, tačiau vargu ar kam pavyko pajusti dvasinę ramybę“, – svarsto ji.

Laimė yra meilė
„Kada žmogus yra laimingas? Kai jo širdyje yra ramybė ir kai jis siekia meilės. Kas yra meilė? Lietuviai turi vieną žodį, graikai bent penkis... Visos meilės išraiška labai svarbi, šiuo atveju kalbu apie meilę plačiąja prasme. Kiek mes jos sugebame atiduoti išorei? Norėdamas ją atiduoti, turi iš kur nors gauti.“ Ponia Vaicekauskienė laisvas valandas skiria ne tik kūnui ar protui pailsinti, bet ir sielos atgaivai.
„Aš praktikuojanti katalikė – pabuvimas su savimi yra ir kitaip vadinamas – tai buvimas su Dievu ir su savimi. Maldai katalikai turi skirti laiko kiekvieną dieną“, – švelniai primena, kad į bažnyčią ateinama ne tik meno kūrinių pažiūrėti.
Ji įsitikinusi, kad iš išorės sugerdami ne tik gerus, bet ir negatyvius dalykus didžiosios meilės turime iš „ko nors“ pasisemti, tas „kas nors“ yra Dievas. Maldos gyvenimas lyg ir Meilės prašymas.
Taip mūsų pokalbis apie banalų poilsį arba būdus, kaip pabėgti nuo darbo kasdienybės, pakrypo į sielos reikalus. Ponia Vaicekauskienė sako, kad ritmingas gyvenimas jai nenusibosta ir netgi nevargina.
„Kaip ir kiekvieną žmogų vargina nuolatinis problemų sprendimas, jos neišvengiamos. Vieną įveiki, tuoj išdygsta kita. Širdis mus veda teisingu keliu, bet mes patys apkalame ją problemomis ir jo nerandame“, – svarsto ji.
Kartą ar kelis per metus Vaicekauskai su vaikais išvažiuoja iš Lietuvos – atitrūksta nuo darbo ir visų rūpesčių. Paprastai vasarą – daugiavaikė šeima derinasi prie mokyklinio amžiaus atžalų. Šios šeimynos rutiną pertraukia ne tik atostogos, bet ir savaitgaliai, ir kiekviena bendra vakarienė.
„Per vakarienę tikrai negalvoju apie darbą. Prie bendro stalo kalbamės apie tai, kas nutiko gero ar blogo. Sakyčiau, tai ir poilsis, ir džiaugsmas, kad esame kartu“, – kalba ji.

Dvasios sanatorija
Piligriminėms kelionėms Vaicekauskai skiria pirmenybę. Šias išvykas pašnekovė vadina „dvasios sanatorija“. Kartu su maldininkais šeima jau aplankė Graikiją, Italiją, Prancūziją, Ispaniją.
Kiekvieno mėnesio 13-ąją – Marijos dieną – jie išsirengia į piligriminę kelionę Lietuvoje – lanko Šiluvą Raseinių rajone.
Per Švč. Mergelės Marijos Gimimo atlaidus, trunkančius daugiau kaip savaitę – rugsėjo 8–15 d., į Šiluvą traukia minios maldininkų. Atlaidai Šiluvoje vyksta jau daugiau kaip penkis šimtus metų.
Piligriminės kelionės ypatingos ne tik tuo, kad problemos, rūpesčiai lieka namuose, jose visas laikas skiriamas dvasiai. Ne kūnui, nes maldininkai negyvena aukščiausios klasės viešbučiuose.
„Teko miegoti ir mokyklų salėse, ir maldininkams pritaikytuose nebrangiuose viešbučiuose. Į patogumų stoką nekreipi dėmesio, nes piligriminėse kelionėse pasisemi dvasios stiprybės. Tuos potyrius norisi perduoti vaikams, kad jie teisingai prioritetus susidėliotų ir suvoktų, kad svarbiausi yra dvasiniai dalykai, tikėjimas. Žinoma, turi būti ir visa kita, ir darbas, ir šeima, ir atsakingas požiūris į tai. Būtent piligriminėse kelionėse gali apie šiuos dalykus kalbėtis su vaikais. Jie pamato, kiek daug žmonių eina tikėjimo keliu. Matau, kad mano vaikai dvasine prasme auga sparčiai“, – kalba verslininkė.

Lenktynėse ir sodyboje
Tuo tarpu Rokas Lipeikis, automobilių padangomis prekiaujančios „Egzotikos“ direktorius ir savininkas, pokalbio pradžioje išsyk išrėžia: „Aš iš tų verslininkų, kurie kelerius metus neturi laiko atostogoms.“ Tačiau 12 metų dalyvaujantis ralio varžybose verslininkas pripažįsta, kad 6 savaites per metus gyvena daugiau varžybų nei darbo ritmu. Susidomėjimas raliu jam pakeitė medžioklę: „Pamačiau, kad ralis iš smegenų kur kas geriau išvalo pašalines mintis nei medžioklė, nes jei stengiesi laimėti, konkurencija didelė, reikia išnaudoti 100% savo galimybių. Nors ralio metu tikrai nėra kada galvoti apie darbą, varžyboms skirto laiko atostogomis nepavadinsi, nes siekiant geriausio rezultato patiriamas didžiulis fizinis ir psichologinis krūvis. Po lenktynių reikia dar laiko atsigauti – per varžybas prarandu po kelis kilogramus svorio“, – pasakoja lenktynininkas.
Vis dėlto tomis savaitėmis verslininkas negali apseiti be ryšio: „Mobilųjį išjungiu tik per pačias lenktynes, nes esu įmonės savininkas ir vadovas, pats atlieku daug darbų. Jei mėnesiui visiškai atitrūkčiau nuo darbo, bendrovės rezultatai, manau, būtų kitokie.“
Tikras atostogas verslininkas tikisi turėti, kai nustos lenktyniauti, tiesa, „baiginėja“ jau trejus metus.
„Šiemet važiavom, kad apgintume Lietuvos čempionų titulą ir sudarytume galimybę varžovams aplenkti. Man nesinori išeiti nenugalėtam. Nemanau, kad pasitraukęs iš varžybų dar norėsiu važiuoti mėgėjišku lygiu, nebebus įdomu. Galbūt keliausiu, grįšiu prie nardymo, povandeninės medžioklės, žvejybos, yra daug gerų užsiėmimų.“
Jis mano, kad žmonėms būna periodų, kad jie gali intensyviai dirbti be poilsio ir daug pasiekti. Sako, kad ir „Egzotikai“ stambėjant verslas tampa vis įdomesnis, jame vis daugiau iššūkių, todėl ir p. Lipeikis nesibodi daugiau laiko praleisti darbe.
„Tačiau visur reikalingas saikas. Kai ne pardavimo sezonas, savaitgaliais ilsiuosi savo sodyboje prie ežero. Joje slepiuosi nuo žmonių. Ten žvejoju, tvarkau aplinką... Mano sodyba įrengta labai paprastai, taip kur kas geriau pailsiu. Gamtoje visai kitas gyvenimo ritmas, tai man leidžia atsipalaiduoti.“