„Ištekliai ar tiesiog žmonės?" (Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos leidinys „Po skėčiu“ 2005)

„IŠTEKLIAI AR TIESIOG ŽMONĖS?“

Vytautas Gaidamavičius
Europos Jaunimo Forumo
konsultantas, treineris

 

Kokios buvo jaunimo organizacijos XX amžiaus
pabaigoje?
Mes, aktyviausias ir geriausias Lietuvos jaunimas,
būrėmės ir veikėme įvairiose organizacijose, visi buvome
laimingi, visiems linksma, gera kartu... Mes
jautėme, kad mes – ”nevyriausybininkai” ir mes esame
jėga!
Mes esame pažangiausia visuomenės dalis, mes
pilietiškiausi, tolerantiškiausi, neksenofobiškiausi, demokratiškiausi,
...iausi! Turėjome savo kultūrą, kuri
visus jungė, nevyriausybininko terminologiją, savas
tradicijas, susitikimus, renginius, konferencijas, seminarus,
kuriuose buvo linksma ir gera būti kartu,
žaisti ir mokytis.
Tą jaunimą jungė įvairios skirtingos organizacijos,
kurios kiekviena turėjo savo kryptį, įvairiausią veiklą,
vykdė daugybę skirtingų ir įdomių projektų. Šių
organizacijų esmė buvo nariai, savanoriai, prijaučiantys
ir kiti jauni žmonės, vienaip ar kitaip veikiantys
organizacijoje. Jie ateidavo, išeidavo, keisdavosi
kartos, pavieniui ir grupėmis jaunuoliai dalyvaudavo
Lietuvos ir tarptautiniuose seminaruose bei konferencijose,
vykdydavo projektus suformuotose komandose.

Kas mes –žmogiškieji ištekliai ar tiesiog žmonės?
Pirmiausia – žmonės. Organizacija buvo lyg „mėsmalė“,
į kurią patekdavo netobuli žmonės (nepilietiški,
netolerantiški, socialiai neatsakingi, ne....) ir pabuvę
organizacijoje, išeidavo daug geresni – praturtėję
„teisingu“ mąstymu, papildomais įgūdžiais, naujomis
žiniomis ir draugais.

Kokios bus organizacijos XXI amžiuje?
Deja, į šį klausimą niekas neatsakys, kas nesugeba
numatyti ateities. Tačiau galime analizuoti vykstančius
procesus, pokyčius visuomenėje bei prognozuoti,
ko link einama, kokios tendencijos.
Tuo remdamasis, piešiu šią jaunimo organizacijų
viziją.
Jaunimo organizacija – tai profesionali struktūra,
dirbanti savo pasirinktoje srityje ir efektyviai sprendžianti
tos srities problemas, aktualijas, taip prisidėdama
prie šalies gerovės kilimo. Žmonės, vykdantys
veiklą organizacijoje (nariai, savanoriai, darbuotojai...),
yra savo sričių specialistai: vadovai turi reikiamą
patirtį ir žinias, kaip vesti savo komandas link
strateginių arba taktinių tikslų įgyvendinimo, projektų
vadovai, koordinatoriai, kiti atsakingi asmenys organizacijoje
dirba glaudžiai bendradarbiaudami ir
veikdami apibrėžtose atsakomybės ribose, nariai, savanoriai
ir kiti darbuotojai žino, už ką jie atsako organizacijoje
ir kodėl tai daro, jie yra motyvuoti, turi
reikiamą kompetenciją savo darbui atlikti, jų yra tiek,
kiek organizacijai reikia ir ji gali patenkinti jų lūkesčius
bei poreikius.
Jaunimo organizacijos (kaip ir visas trečiasis sektorius)
yra rimti ir pripažįstami partneriai verslo bei valstybiniuose sektoriuose, yra nusistovėjęs lygiavertis
bendradarbiavimas visose srityse.
Ar tai vizija? Ar jau pasiekta realybė? O gal
tai nerealu?
Jaunimo organizacijų sektorius yra kelyje tarp praeities,
kada organizacija buvo tik priemonė jauniems
žmonėms būti kartu ir įgyvendinti savo idėjas bei tobulėti
per klaidas, ir tokio laiko, kada ji taps rimta pripažįstama
struktūra, kurios kompetencija ir sugebėjimais niekas
neabejoja.
Ko trūksta, kad organizacijos taptų tuo, apie ką
mes tiek daug šnekame – jėga, efektyviausiai sprendžiančia
visuomenės problemas, stipriu trečiuoju sektoriumi,
pažangiausia jaunimo dalimi?
Jaunimo organizacijoms trūksta efektyvumo, profesionalumo
ir kompetencijos.
Išmanymas visuomet turi tris lygius, kuriuos pereina
žmogus ar jų grupė:
Nieko nežinau, nesuprantu , esu mažas ir dar turiu
tik klausytis visų, kas ką šneka.
Viską žinau, esu pats protingiausias, viską galiu.
žinau, kad nieko nežinau, bet žinau, ką turiu išmokti
ir sužinoti, kad galimybės augtų kartu su kompetencija.
Dalis organizacijų yra pirmojoje stadijoje, jos kuriasi,
jungia jaunus žmones, jie pradeda kartu veikti, spręsti
problemas kartu, dalyvauti mokymuose, įsijungti į aktyvų
šio sektoriaus gyvenimą ir furmulę.
Dauguma organizacijų yra antrojoje stadijoje :visi
nariai - lyderiai, Lietuvos ateitis, jaunimo balsas ir atstovai...
Tik kažkodėl taip neatrodo tiems, kurie yra kitapus
mūsų kiemo (jaunimo organizacijų sektoriaus )
ribų... Kodėl per šiuos 15 nepriklausomybės ir trečiojo
sektoriaus raidos metų dar nepavyko pakeisti valstybinio
ir verslo sektorių atstovų nuomonių? Ir kodėl mums
patiems taip ir nepavyksta išspręsti tų aktualių problemų,
kurias narplioti ėmėmės?
Vis daugiau organizacijų ateina iki trečiosios stadijos
– pradeda investuoti į žmogiškuosius išteklius. Tai
mokymai, įgūdžių ugdymas, stažuotės, kitos kompetencijų
kėlimo formos.
Bet turbūt pulsite prieštarauti – taigi visais laikais
organizacijos rengdavo galybę seminarų ir kitokių mokymų,
tai koks čia dabar pokytis?
Skirtumas dvejopas:
Keičiasi turinys: dabar organizacijos ugdo ne tik savo
narių kultūrinį supratimą, toleranciją, pilietiškumą bei
mažina rasizmo apraiškų, tačiau padeda jauniems
žmonėms išmokti, kaip efektyviai atlikti jiems patikėtą
darbą – kaip tapti gerais vadovais, kaip sėkmingai atstovauti
organizacijai visuomenės ir žiniasklaidos akyse,
kaip daryti įtaką šalies ar miesto valdžios sprendimams Intelekto išteklių valdymas tampa sistemingas:
pradedama planuoti narių ugdymo ciklus, sąmoningai
kuriamos motyvavimo sistemos, organizacijos
pradedamos valdyti, remiantis sukurtomis strategijomis,
žmogiškieji ištekliai efektyviai panaudojami
organizacijos tikslams siekti.

Ar žmogiškieji ištekliai – tai jau nebe jauni
žmonės, o tik ištekliai?
Ne, žmonės visuomet yra svarbiausia, net jei juos
vadinsime žmogiškaisiais ištekliais, tai nereiškia,
kad organizacijos jau nebeugdys jaunuolių, o tik
naudos juos kaip kokius robotus gamyboje. Organizacijos
kaip jaunų žmonių „mėsmalės“ aspektas
niekur nedingsta ir negali dingti – kartu su juo išnyktų
esminis jaunimo organizacijų uždavinys– jaunų
žmonių ugdymo, sąmoningumo ir pozityvaus
mąstymo diegimo, reikiamų įgūdžių formavimo.
Požiūris į savanorius, darbuotojus ir narius kaip
į žmogiškuosius išteklius tik prideda profesionalumo
ir įpareigoja visus veiksmus, susijusius su žmonėmis,
sujungti į vieną darniai veikiančią sistemą.
Visose organizacijose nariai yra motyvuojami,
kažkas vadovauja, žmonės yra ugdomi ir tobulinami.
Visur žmonės keičiasi – vieni ateina, kiti išeina,
į visas organizacijas žmonės yra vienaip ar kitaip
pritraukiami, pakviečiami ar kitaip paskatinami prisijungti
prie veiklos. Taigi vyksta esminės žmogiškųjų
išteklių valdymo procedūros:
• žmogiškųjų išteklių planavimas;
• žmonių pritraukimas į organizaciją;
• motyvavimas;
• ugdymas ir mokymas;
• kilimas ir rotacija;
• darbo vertinimas ir karjera.
Visi tai daro, ar ne? Bet kodėl tuomet absoliuti dauguma
organizacijų turi vienokių ar kitokių problemų,
susijusių su žmonėmis – tai trūksta atsakingų savanorių,
tai vadovais tampa vos metus organizacijoje
pabuvę nariai, tai žmonės nori tik dalyvauti ir švęsti,
bet nenori dirbti ir nerimtai žvelgia į savo atsakomybę,
tai prarandama sukaupta patirtis ir žinios, kuomet
organizacijoje keičiasi kartos, o naujieji viską pradeda
iš naujo, nepaisant to, jog jų pirmtakai jau seniai
tas pačias klaidas darė ir problemas lyg išsprendė...
Taip atsitinka, nes žmogiškųjų išteklių valdymas
(pavadinkime tai „darbu su žmonėmis“, jei kam nors
nepriimtinas profesinis terminas) jaunimo organizacijose
yra padrikas, neplanuojamas, kartais tik prognozuojamos
arba planuojamos kai kurios sritys, o didžioji
dalis veiksmų daroma pagal principą „kaip išeis“. Visas aukščiau išvardintas problemas beveik visuomet
galima išspręsti žmogiškųjų išteklių valdymą pavertus
nuolatos veikiančia darnia sistema:
• ne motyvuojant žmones taip, kaip „išeis“ tada, kada/
jei pavyksta, o turint aiškų planą, kaip organizacija
duoda kiekvienam savo nariui tai, ko ji/jis tikisi;
• ne išsiunčiant vieną ar kitą savanorį pasitobulinti į
kokį nors pasitaikiusį seminarą, o planingai tobulinant
savo narius ir suteikiant jiems tų žinių ir įgūdžių, kurie
reikalingi būtent tam darbui atlikti, už kurį jie tuo momentu
atsakingi;
• ne leidžiant bet kam organizacijoje įgyvendinti savo
idėjas ir imtis tos veiklos, kurios užsinorėjo, bet paskirstant
žmones taip, kad kiekvienas darytų tai, ką geriausiai
sugeba ir pagal tai, kokią kompetenciją turi, o
apskritai veikla būtų vykdoma tik ta, kuri numatyta strategijoje.
Atrodytų, jog dabar reikia jaunimo organizacijose įsivesti
griežtas ir grėsmingas sistemas, viską suvaržyti
strategijomis, vykdyti penkmečio planus, priimti tik struktūrai
reikalingus žmones ir t.t. Baisu, ar ne?
Tačiau kažkada turbūt taip pat kam nors atrodė, kai
reikėjo pereiti nuo tiesiog veikimo, prie to, jog veikla tapo
planinga – projekto komandos planuoja savo veiklą,
nors galima projektą įgyvendinti ir be plano, organizacijos
kuria savo strateginius arba metinius planus, nors
galima gyventi ir be to .Taip, galima gyventi be planų,
be sistemų, be strategijų ir kitų „baisių žodių“, tačiau
tuomet organizacija taip ir liks pradiniame vystymosi etape,
kuomet tik gera būti kartu, kažką veikti, tačiau rezultatai,
kurių pasiekiame, yra minimalūs, ir niekas pernelyg
rimtai į tokią organizaciją nežiūri.
Jaunimo organizacijos jau seniai perėjo į projektinio
planavimo lygmeną, dabar ateina strateginio planavimo
epocha, kuomet planuojama, kokį pozityvų pokytį
organizacija atneš visuomenei per tam tikrą ilgesnį
laikotarpį. Didžiosios, pažangiosios ir labiausiai „subrendusios“
organizacijos jau vadovaujasi sukurtais
strateginiais planais, aiškiai visiems nariams parodančiais,
dėl ko jie dirba ir stengiasi, ką nori pasiekti ir kaip
tai padaryti.
Tikiu, kad kitas etapas, kur žengs jaunimo organizacijos,
– tai profesionalėjimas visose veiklos srityse,
tame tarpe ir žmokiškųjų išteklių valdyme, kuomet visi
veiksmai bus kryptingai planuojami organizacijos tikslams
pasiekti ir nebus švaistomos pastangos tam, ko
nereikia daryti.
Tik taip mūsų trečiojo sektoriaus dalis (jaunimo NVO)
taps rimtu partneriu kitiems sektoriams, kuomet visuomenė
pamatys, kad mes – tai ne tik vieta, kur jaunimėlis
gali pažaisti ir gerai jaustis, bet mes iš tiesų prisidedame
prie problemų sprendimo, šalies gerovės kilimo
ir tai darome efektyviai – taip, kaip ir turi dirbti stiprus
trečiasis sektorius.
Tikiu, kad tai įvyks.